lojūga

lojūgà sf. (2) 1. Trgn plūdimasis, keikimasis: Apkrikštytų lazda per pečius, tai nebūt nei lojū̃gos, nei šido Ds. Oi, reikia tau už tokią lojū̃gą! Ds. 2. keiksmažodis: Ar tu ir lojū̃gą rašai? Ds. 3. žr. lojynė 4: Mano motulė būdavo moka visokių lojūgų Všn. 4. scom. plepys, bjauriakalbis: Su šitokiuo tai sarmata prie žmonių – baisus lojūgà, melagius Sdk. Eik tu, lojū̃ga, gana čia tau pliaukšt niekus! Dgl. 5. scom. NdŽ kas vis barasi, mėgsta rietis.